• Žaliūkių malūnas ir malūnininko sodyba

      Žaliūkių malūnas ir malūnininko sodyba

      XIX amžiaus pabaigoje pastatytas Žaliūkių malūnas yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas Šiauliuose. Jis taip pat yra pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus ir svarbus Šiaulių miesto pietinio rajono kraštovaizdžio akcentas. Žaliūkių vėjo malūną apie 1875–1880 metus pastatė vokietis Gustavas Danielis tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio malūnas ir gavo pavadinimą. Vėliau, 1930 metais, malūnas atiteko jo sūnui Evaldui Danieliui, kuris ir buvo paskutinis malūno savininkas iki 1940 metų. Šalia malūno stovėjo malūnininko sodyba – dviejų galų gyvenamasis namas. Prie jo 1925 metais buvo pastatytas akmeninis pastatas, skirtas motoriniam malūnui. Šiam sudegus, pastatas naudotas kaip tvartas ir daržinė. Kiek tolėliau stovėjo namas, kuriame gyveno samdomas malūnininkas. Į malūną suvažiuodavo ūkininkai iš aplinkinių kaimų. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis tiekė miltus caro kariuomenės garnizono kepyklai Šiauliuose.

      1940 metais, per pirmąją sovietų okupaciją, malūnas buvo nacionalizuotas, perduotas „Pramkombinatui“, o 1949-aisiais – Pranės Jankutės kolūkiui. Vėliau kurį laiką malūnas dar veikė, tačiau darbo mažėjo, tad 1957 metais jis buvo visai sustabdytas. Apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 metais jis buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui, kuris malūną suremontavo ir 1970-aisiais jame atidarė malimo ekspoziciją. Joje buvo rodomi eksponatai nuo geležies amžiaus iki tuometinių laikų. 2000-aisiais prie Žaliūkių vėjo malūno pradėtos rengti Senųjų amatų dienos, sutraukiančios itin daug dalyvių. 2009 metais malūnas restauruotas dar kartą, 2011-aisiais atstatyta malūnininko troba.

      Malūnų konstrukcijos ir technologinė įranga yra vertingas vietos meistrų inžinerinės minties palikimas ir tautų technologinių mainų pavyzdys. Lietuva – medžio kultūros tradicijų kraštas, todėl šiandien yra svarbu pažinti ir išsaugoti šių statinių autentiškas statybos medžiagas, konstrukcijas ir technologijas.

Parodos objektai

   
  • Statvolio kūginis krumpliaratis

    Statvolio kūginis krumpliaratis

    Malūno kepurėje ant statvolio užmautas karkasinis kūginis krumpliaratis. Jis su sparniniu krumpliaračiu sudaro krumpliaračių porą. Sutvirtintas metaliniais varžtais. 

  • Gulsčiasis velenas

    Gulsčiasis velenas

    Ąžuolinis rąstas, storėjantis į vieną galą. Laibagalyje apvalus, drūtgalyje stačiakampis, apkaustytas geležiniais lankais. Laibagalyje įtaisytas metalinis strypas, įstatytas į slydimo guolį. Guolis pritvirtintas prie malūno kepurės skersinės sijos. Drūtgalyje įtaisyta ketaus kryžma posparniams įverti. Ant stačiakampės gulsčiojo veleno dalies užmautas sparninis krumpliaratis.

  • Ketaus kryžma

    Ketaus kryžma

    Sparninio veleno ketaus kryžma yra išlieta pramoniniu būdu, vientisa, masyvi.  Įstatomas į sparninį veleną kryžmos galas užsibaigia sukryžiuota „kregždės uodega“. Išorėje esančiame antrajame kryžmos gale stačiu kampu išlietos kvadratinės skylės posparniams įverti. Prie posparnių tvirtinami karkasiniai malūno sparnai. Vidurinėje dalyje yra apvalus kryžmos kaklas, įdedamas į pusmėnulio formos atraminį guolį, kuris remiasi į malūno karkasą.

  • Sparninis krumpliaratis

    Sparninis krumpliaratis

    Karkasinis ratas, prie kurio iš šono įtvirtinti krumpliai. Karkaso detalių sujungimo mazgai sutvirtinti kaltiniais metaliniais varžtais. Sparninis krumpliaratis užmautas ant gulsčiojo veleno stačiakampės dalies ir pritvirtintas mediniais pleištais.

  • Sparninio krumpliaračio stabdys

    Sparninio krumpliaračio stabdys

    Apgaubiantis sparninį krumpliaratį stabdys sudarytas iš penkių medinių lanku išpjautų trinkelių, sujungtų metalinėmis juostomis. Stabdys sustabdo sparninį krumpliaratį užspausdamas jį išoriniame perimetre. Stabdys sujungtas metalinėmis jungtimis su stabdžio svertu (meška). Stabdymas reguliuojamas keičiant stabdžio sverto padėtį.

  • Malūno stabdžio svertas

    Malūno stabdžio svertas

    Malūno stabdžio svertą sudaro masyvus rąstas, kurio vienas galas metaliniu varžtu pritvirtintas prie malūno kepurės karkasinės sijos. 60 cm atstumu nuo įtvirtinimo taško varžtu prijungta metalinė sparninio krumpliaračio stabdžio trinkelių jungtis, kuri reguliuoja trinkelių darbą. Kitas sverto galas yra laisvas ir jame įtaisyta metalinė apkaba. Ji fiksuoja viršutinę sverto padėtį (atlaisvinamas sparninio krumpliaračio stabdys). 

  • Statvolio guolis (viršutinis)

    Statvolio guolis (viršutinis)

    Viršutinis statvolio guolis skirtas statvoliui vertikaliai  įtvirtinti. Jį sudaro malūno kepurės karkaso sijoje išpjauta stačiakampė guoliavietė, uždengta medine lentele, kuri yra pritvirtinta dviem varžtais. Į guoliavietę įstatytas 7 cm skersmens metalinis strypas, esantis viršutiniame statvolio gale. Slydimo guolis tepamas konsistenciniu tepalu.

  • Grąžulas malūno kepurei pasukti

    Grąžulas malūno kepurei pasukti

    Malūno kepurės pasukimo mechanizmas įtaisytas priešingoje sparnams kepurės pusėje. Jį sudaro vertikalus rąstas – grąžulas, du ilgesni ir du trumpesni įkypai įtaisyti rąstai – „šorai“. Viršutiniai grąžulo ir „šorų“ galai prijungti prie malūno kepurės karkaso metaliniais varžtais.

  • Duonkepė

    Duonkepė

    Duonkepė yra stačiakampio gretasienio formos, su išgaubtu viršutiniu skliautu, įmūryta pastato sienoje. Prieš krosnies pakurą išsiskiria niša su anga į kaminą viršutinėje dalyje ir anglių dėže, įleista į pagrindą. Po krosnimi išmūryta ertmė per visą pagrindą („papečkys“) malkoms susidėti. Virš krosnies dešinėje pusėje įtaisyta sklendė ertmei į kaminą uždaryti. Kairėje pusėje virš pakuros padaryta stačiakampė ertmė reikalingiems smulkiems įrankiams susidėti. Duonkepė nutinkuota ir nudažyta baltais dažais.

  • Duonkubilis

    Duonkubilis, 2011 m.

    Ąžuolinis duonkubilis iš šulelių su dviem metaliniais lankais ir rankenomis padarytas pagal senovinio duonkubilio pavyzdį. Duonkubilis skirtas Žaliūkių malūnininko troboje vykstančiai edukacinei programai „Duonos kepimas“ (duonai plikyti, rauginti, minkyti).

  • Ližė

    Ližė

    Ližė, padaryta iš medžio, yra dviejų dalių: galvos ir koto. Galva – lenta suapvalintais kampais, plonėjanti į vieną galą. Kitas galas užsibaigia stačiakampe išpjova kotui įstatyti. Ližės kotas padarytas iš apvalaus medžio ir pritvirtintas galvos išpjovoje keturiomis metalinėmis vinimis. Ližė naudojama duonai į krosnį pašauti.

  • Rankinės girnos

    Rankinės girnos

    Rankines girnas sudaro du cilindro formos ištašyti akmenys su apvaliomis skylėmis viduryje ir sudėti vienas ant kito. Girnaakmeniai įdėti į medinę stačiakampę dėžę su keturiomis kojomis. Viršutinis girnaakmenis apjuostas metaline juosta su prikniedyta sukimo rankena. Į skylę (prapiestę) viduryje beriami malami grūdai. Apatinis girnaakmenis pritvirtintas pleištais prie girnų dėžės dugno nejudamai. Pro jo skylę viduryje prakištas metalinis strypas viršutiniam girnaakmeniui pakelti ir tarpeliui tarp girnų reguliuoti. Tarpelio reguliavimo svertas įtaisytas dėžės apačioje ir išsikiša už dėžės vienoje pusėje.

  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 24
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.