Jonas Balys

Vardas Jonas
Pavardė Balys
Profesija etnologas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas, dėstytojas, redaktorius
Gimimo data 1909-07-02

Išsami biografija

Etnologas, folklorininkas, spaudos darbuotojas, vienas žymiausių Lietuvos tautosakininkų, visuomenės veikėjas. Gimė 1909 m. liepos 2 d. Krasnavoje (Kupiškio r.), mirė 2011 m. rugsėjo 9 d.

1924 m. baigė Kupiškio progimnaziją, 1928 m. Panevėžio mokytojų seminariją. Mokytojų Petro Būtėno ir Jurgio Elisono paskatintas susidomėjo liaudies buitimi ir kultūra, seminarijoje vadovavo Tautotyros žinių ir senienų rinkimo draugijai.

1928 m. įstojo į Lietuvos universitetą, studijavo istoriją, etnologiją ir folklorą. Dalyvavo Tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ veikloje, 1929–1930 m. redagavo leidinį „Jaunoji Lietuva“. Vėliau tęsė studijas Graco universitete. 1933 m. baigė Vienos universitetą, už darbą „Der Schamanismus in Malakka und Indonesien“ gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Metus stažavosi Suomijoje. Remdamasis A. Aarnės pasakojamosios tautosakos klasifikavimo principais, susistemino per 3 tūkstančius pasakų. Tuo pat metu parengė lyginamąją tautosakos studiją „Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje“ ir ją Vytauto Didžiojo universitete (VDU) apgynė kaip habilitacinį darbą, istorijos daktaras.
1934–1935 m. dėstė VDU, Etikos katedros vyresnysis asistentas. 1935–1944 m. Lietuvių tautosakos archyvo vedėjas, įkūrė ir redagavo testinį leidinį „Tautosakos darbai“. 1942–1943 m. dėstė Vilniaus universitete, Tautotyros katedros vedėjas. 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją Freiburge dirbo Vokiečių liaudies dainų archyve, 1946–1948 m. dėstė Pabaltijo universitete Hamburge.

1948 m. persikėlė į JAV, iki 1952 m. dirbo Indianos universiteto instruktoriumi, 1952–1954 m. Šiaurės Amerikos Arktikos instituto mokslinis bendradarbis. 1956–1981 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1951–1958 m. redagavo leidinį „Lietuvių tautosakos lobynas“, 1966 m. „Lituanistikos darbai“. 1970–1976 m. ir 1979–1980 m. tautininkų žurnalo „Naujoji viltis“ redaktorius. 1979–1981 m. VLIK’o vicepirmininkas informacijos ir spaudos reikalams.

Lyginamuoju istoriniu metodu tyrinėjo tautosakos siužetus, jų geografinį paplitimą. Susistemino apie 16 tūkstančių autentiškų spausdintų ir Lietuvių mokslo draugijos fonduose bei Lietuvių tautosakos archyve saugomų rankraštinių lietuvių pasakų bei sakmių variantų. Sudarė tautosakos katalogų, parašė tautosakos studijų, parengė tautosakos rinkinių.

Nuo 1951 m. redagavo tęstinį leidinį „Lietuvių tautosakos lobynas“. 1964–1967 m. vadovavo Lituanistikos institutui, įkūrė tęstinį leidinį „Lituanistikos darbai“. Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje, periodinėje spaudoje. Aktyviai reiškėsi lietuvių išeivijos visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. 1979–1981 m. VLIK vicepirmininkas.

Bibliografija:

„Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas“ (1936).
„Lietuvių liaudies baladžių katalogas (Lithuanian Narrative Folksongs, 1954).
„Indijos žodinė kūryba“ (The Oral Tales of India, su S. Thompsonu, katalogas, 1958).
„Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose“ (1937).
„Lietuvių liaudies baladės“ (1938).
„Lietuvių vestuvių papročiai“ (Litauische Hochzeitsbraeuche, 1946).
„Liaudies magija ir medicina“ (1951).
„Baltų mitologija“ (Baltische Mythologie, su H. Biezaju, 1965).
„Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje“ (1966).
„Lietuvių sąmojus: Liaudies anekdotai“ (1937).
„Lietuvių liaudies sakmės“ (1940).
„Lietuvių dainos Amerikoje“ (2 t. 1958–1977).
„Suvalkiečių liaudies kūryba Amerikoje“ (1988).
„Raštai“ (Parengė Rita Repšienė, t. 1, 1998; t. 2, 2000; t. 3, 2002; t. 4, 2003; t. 5. Su Jono Balio spausdintų darbų bibliografija (1926–1993), 2004).

Apdovanojimai

Pavadinimas Valstybė Apdovanojimas
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (4 lpsn.) Lietuva 1999 m.
Kiti apdovanojimai 1994 m. – Jono Basanavičiaus premija.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, t. 2.
Vikipedija, laisvoji enciklopedija, http://lt.wikipedia.org.